XVII a. ant vienos iš Vilniaus kalvų stovėjo tvirtas gynybinis bokštas (bastėja). Baisaus karo metu kazokai ir maskvėnai sudegino, apiplėšė ir sugriovė miestą. Išgyvenusius šias negandas užklupo naujos nelaimės – badas ir maras. Nelaimių išvarginti žmonės gyveno baisioje nesantaikoje. Ten, kur stovėjo bokštas, miestiečiai ėmė pilti šiukšles, kurių dvokas pažadino požemiuose tūnojusią pabaisą. Vaikščioti toje vietoje darėsi nesaugu – ėmė dingti žmonės, ypač vaikai ir jaunos mergelės.

Mokyti Vilniaus jėzuitai išaiškino, jog ten gyvena milžiniškas baziliskas – pabaisa milžiniška gaidžio galva, varlės akimis ir gyvatės uodega. Baisiausia šio siaubūno galia – mirtinas žvilgsnis. Nebuvo Vilniuje ir jo apylinkėse žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie baziliską. Daug drąsuolių kūrė planus, kaip susidoroti su tuo siaubūnu, grąžinti miestui ramybę, o sau pelnyti garbę ir laimę. Vienas jų – kuklus amatininko mokinys. Jis mokytiems vyrams pasiūlė padaryti taip, kad baziliskas pats save nugalabytų: „Aš nemačiau, bet, sako, esama tokių lakštų, kuriuose gali regėti savo atvaizdą kaip ramiame Vilnios vandeny.“ Visi suprato, kad jaunuolis kalba apie veidrodį.

Sunkų Venecijos meistrų veidrodį jaunuoliui pririšo ant nugaros, įdavė deglą, o ant kaklo pakabino ragą. Įžengęs į dvokiantį urvą, jaunuolis rado miegančią pabaisą. Nusiėmęs veidrodį, apšvietė jį deglu. Išbudęs baziliskas veidrodyje išvydo savo žudantį žvilgsnį. Subliuvo, suvaitojo, ilgas jo kūnas sutrūkčiojo, iš pražioto snapo pasiliejo siera, o jos garai ėmė veržtis lauk. Vaikinas čiupo ragą ir iš visų jėgų papūtė.

Vilniečiai suprato, kad baziliskas nugalėtas – vakare negailėdami malkų sukūrė didžiulį laužą ir sudegino pabaisą.